BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

SpyGleA’s mintys

Barbora Mejerytė “Jonė”

Viktorija ● 2012-01-30

“Niekas, niekas neduos jos sielai to, ką duoda miškas!” - susigraudinusi galvojo Jonė. Matė juk jau jinai ir aukštų, dangų remiančių kalnų keteras, gėrėjosi jų viršūnėse neaprėpiamais horizontais, drebėjo amžinai siautėjančios, bekraštės, jokia žmogaus jėga neįveikiamos, nesupančiojamos okeano galybės akivaizdoje, bet niekur, niekur nepergyveno tokių dvasinio pakilimo, dvasinės pagavos valandėlių kaip miške. <…> Miškas, tiesa užstoja horizontų platybes, bet jis verčia žmogų kelti galvą aukštyn, į amžinąsias beribes erdves, į begalybę! Ach, kaip jinai myli tas miško širdies, jo ilgesio pasiuntines, tas aukščiau už kitus medelius iškilusias ištekines pušaites ir eglužėles! Tas didingas miško šventovės kolonas! Kaip dėkinga joms, kad jos vedasi ją tolyn nuo žemės, nuo kasdienybės - į saulėtąsias padanges, į žydrynės beribę!…

Tai, matyt, viena geriausių knygų, kurias esu gavusi dovanų! Bent jau tikrai ta, kuri ilgam įstrigo į širdį bei atmintį. Skaitant lyriškas knygos pastraipas pasineri, žmogau, į tikrą pasakų, užburtos karalystės pasaulį. Drauge su Jone išgyveni kiekvieną gamtos garsą, kvapą. Visa siela jauti metų kaitą! Ir taip džiaugiesi.. Iš tiesų ilgesingai atsidūsti ir pasvajoji patirti bent dalelę tų spalvingų taip poetiškai autorės aprašytų jausmų, kuriuos Jonė išgyvena miške..

<..> Pavydulys - meilės išrodymas.

- Menkas išrodymas! - sušuko susigėdusi ir karštu nuoraudžiu apsipylusi Jonė.  - Kitokių išrodymų aš norėčiau. Tikriau sakant, menka meilė, kurios išrodymu jis būna. Tai meilė, kuri kiekvienu momentu gali pavirsti neapykanta. Tikroji meilė…

- Na, taip, - tikroji, amžinoji, tobuloji, išsvajotoji, - pertraukė ją grafas. - Žodžiu, tokia, kokios šioje žemėje nėra. Ir būti negali. Och, tu mano nepataisomoji svajotoja!

- Kaip nėra! - karštai užginčijo Jonė. - O jei ir nebūtų, tai tik dėl to, kad žmonės papratę tik aklai pasiduoti jai - kaip aistrai, kaip instinktui… Nemato reikalo ją kilninti, tobulinti - šalinti iš jos visa, kas žema, kas negera. Nemato reikalo kovoti dėl jos, saugoti ją kaip, galbūt, ir trapiausią, ir nepatvariausią, bet kartu ir žavingiausią, vertingiausią gyvenimo žiedą…

- Kad paskui pirmoji pasitaikiusi aistra nupūstų tą vaizduotės išpuoštą, išsvajotą tobulybę kaip pienės pūkelį, - susijuokė grafas. - Ach, mielas kūdiki! Viskas, kas žmoguje tvaru, tai ir yra tik jo instinktai.

- Netiesa! - karščiavosi Jonė. - Žmogus tik nesupranta, kad tokioje meilėje kaip tik ir yra išsivadavimas iš visų tų tamsių, knibždančių kažkur giliai jo būtybės gelmėse instinktų, prasiveržiančių labiausiai nelauktu momentu ir nusiaubiančių visą taip kruopščiai jo kartais kuriamą ir dailinamą, puošiamą vidaus pasaulį.

Išrankesni skaitytojai gal pasakytų, jog tai nelabai verta dėmesio knyga, nes joje nėra daug veiksmo, primena ji meilės romaną, tačiau aš nesutinku! Dėmesio, ji tikrai labai verta. Pirmiausia, todėl, kad pripažinkim, didžioji lietuviškos literatūros dalis neigiama, piktoka, joje mažai romantikos, pozityvumo, džiugesio aplinkiniu pasauliu.. Ši knyga, viso to priešingybė! Ir nesakykite, kad romantikos nereikia.. Reikia, dar ir kaip reikia, kad mūsų širdys sušiltų, gerumo prisipildytų, kad pasvajotume ne vien apie materialinius dalykus, bet pajaustume ir tikrų jausmų troškulį!

Tikroji meilė moko mylėti ne tik patį jos objektą, bet ir visa, kas tik gražu ir gera pasaulyje.

452 miško pasaka alsuojantys puslapiai.

Gyvenime vien tik gera matyti ir vien tik gera daryti! Štai kame didžiausia išmintis!

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1) : "Barbora Mejerytė “Jonė”"

1 | Nijolė

2012-09-26 ● 14:27

Nuostabi knyga. Labai sujaudino. Išgyvenau kartu su Jone. Verkiau, ilgėjausi džiaugiausi. Nuostabiausias gamtos perteikimas. Po šios knygos, negaliu nieko skaityti ,kas rašo apie miška, gėles, pievą… Tai nebeįmanoma parašyti jausmingiau.

[WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Rašyti komentarą