BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

SpyGleA’s mintys

Baltosios gulbės

Viktorija ● 2006-11-21

Ir vėl perskaičiau “Baltasias gulbes”, ir vėl verkiau kaip ir kiekvieną karta skaitydama tai.

Gažiausia ir nuoširdžiausia istorija kokia esu skaičiusi..

O dar ir neaišku ar ją kažkas išmastė, ar tai įvyko ištiktųjų, bet, kad ir kaip bebūtų ši istorija nuostabi..

Todėl kas nesate skaitę - paskaitykite tikrai nuostabią istoriją.

Tikrai nemanau, kad ji ką nors gali palikti abėjingą.

Ši istorija nutiko ne man, bet ją perskaičius gali patikėti, kad meilė yra kažkas nepaprasto tad skaitykit ir ivertinkit!

Buvo išleistuvių vakaras, salė buvo triukšminga ir linksma.

Grojo muzika, sukosi poros.

Aš stovėjau ir galvojau: “O vis dėlto, kaip sunku palikti mokyklą”.

Staiga pamačiau merginą.

Ji stovėjo nugara į mane, bet aš mačiau kaip jos pečiai virpa.

Man pasirodė, kad ji verkia ir aš…

Neapsirikau.

Paliečiau jos petį.

Staiga ji atsisuko ir aš pamačiau jos giliai mėlynas akis - pilnas ašarų.

Aš pažinojau ją, tai buvo mergina iš kitos klasės, taip pat abiturientė, tačiau apie ją nieko nežinojau, išskyrus tai, kad ji draugavo su vaikinu vardu Andrius.

Aš stovėjau ir nežinojau ką daryti, kaip nuraminti ją.

Norėjau sužinoti jos ašarų priežastį, tačiau buvo nepatogu klausinėti.

Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais batais.

Jai turbūt mano tylėjimas įgriso, ji pažiūrėjo į mane ir vėl nusisuko, bet kokį skausmą pamačiau jos akyse, kad nesusivaldžiau ir palietes jos petį paklausiau:

“Ko tu verki? Kas tau? Juk šiandien tokia šventė. Ar tave kas nuskriaudė?

Ir tada ji pripuolė prie mano peties ir gailiai pravirko.

Aš galvojau, kad taip verkia tik daug iškentėjęs žmogus.

” Gal aš galiu kuo nors padėti?”- paklausiau.

Iš jos akių tekėjo ašaros.

Paskui pakėlė akis į mane ir tarė:

” Gerai, aš tau viską papasakosiu…

Tik ar tu panorėsi viską išklausyti?

Juk dviem žodžiais neišpasakosi.

” “Mano vardas Saulė. Kai man buvo 15 metų, mes atvažiavome į šitą miestą ir aš visai neturėjau draugų, vaikščiojau viena.

Vieną karta aš sėdėjau ant suoliuko ir skaičiau knyga.

Staiga kažkas smarkiai trinktelėjo į petį.

Aš pakėliau akis.

Netoliese stovėjo berniukas ir rankose laikė ragatkę.

Man jis pasirodė piktas ir negeras, todėl aš nekreipiau į jį dėmesio ir skaičiau toliau.

Jis pažiūrėjo į mane ir tarė:

” O tu graži ir tavo akys gražios”.

” O kas daugiau?”.

“Na, o dabar susipažinkime”- pasakė jis ir ištiesė ranką.

Aš atsistojau ir nuėjau.

Vakare, kai jau gulėjau lovoje, galvojau apie tą vaikiną.

Kažkoks keistas ir juokingas atrodė jis man.

Paskui viską užmiršau ir po to įvykio aš išvažiavau pas senelį į kaimą.

Grįžau visai prieš rugsėjo pirmąją.

Einu į mokyklą ir girdžiu, šaukia: “Saule!”

Aš pagalvojau, kad man pasigirdo, nes draugų ir pažįstamų aš dar neturėjau.

Staiga kažkas stvėrė man už rankos.

Aš atsigręžiau, tai buvo jis…

“Sveika, aš tavęs visur ieškojau”.

” Dėl ko?”-paklausiau.

“Pažinčiai. Argi tu pamiršai? Mano vardas Andrius.”- tarė jis ir ištiesė ranka.

Aš norėjau parodyti, kad pykstu , bet neišėjo.

Aš irgi ištiesiau ranka, jis paspaude ir tarė: “Aš patenkintas, o tu?”.

Aš nežinojau ką atsakyti, todėl tylėjau.

“Tylėjimas- sutikimo ženklas”- pareiškė jis.

Taip prasidėjo mūsų draugystė.

Po pamokų jis manęs laukdavo ir namo eidavome kartu.

Jis buvo geras, paprastas draugas.

O draugės man tik pavydėdavo.

Taip mes draugavome dvejus metus.

Pernai baigėme 10-ąją klasę, nutarėme eiti į 11-tą, vėliau į institutą, jeigu ne…

Na, bendriau viskas iš eiles.

Artinosi Naujieji metai.

Aš pradėjau jam jausti daugiau negu draugiškumą.

Net ėmiau pavydėti jam, bet be reikalo.

Jis liko ištikimas mūsų draugystei.

Naujuosius nutarėme sutikti kartu, jis man pasiūlė ateiti pas jį…

“Saule, aš turiu tau kai ką pasakyti labai svarbaus ir pasakysiu tau lygiai 12-tą valandą”.

“O kas bus pas tave namuose?”-paklausiau aš.

“Kaip kas? Tėvai, tačiau mes busime vieni, visai kitame kambaryje ir mums niekas netrukdys.

Tu gi pažįsti mano tėvus?”.

“Taip, jie geri”- tariau aš.

Naujus metus sutikome dviese, abu su Andriumi.

Mano manymu, neteisus tie, kurie sako, kad kompanijoje linksmiau.

Pas Andriu man buvo gera ir smagu.

Kambaryje stovėjo eglutė.

Jis priėjo prie manęs ir tarė:

“Tai dovana tau”.

” Man?”-Aš nustebau.

” Mums abiem”. - pritarė jis.

Laikas bėgo greitai.

Laikrodžio rodykle artėjo prie dvyliktos valandos.

Jis apkabino mane ir tarė:

“Tau 17, o man 18 metų, bet man tai visiškai nesvarbu…

Aš myliu tave”.

Aš stovėjau nežinodama ką daryti.

“Kas tau, mieloji?”.

“Nieko, Andriau, nieko.

Tu dabar lauki, kad aš tau atsakyčiau tą patį, tačiau aš pasakysiu tiesa, tu man labai patinki, Andriau, o kas apie meile…

Ar tu bent karta girdėjai apie tikrąją meile?” -paklausiau aš.

” Man tėtis pasakojo…

Anksčiau, ten kur mes gyvenome, buvo ežeras, o jame įsikūrė dvi gulbės.”…

“Tu man norėjai pasakoti apie meile, o pasakoji apie gulbes.” -nutraukiau ji ir nusijuokiau.

“Tai visai nejuokinga, tai net liūdna.

Paklausyk ir suprasi.

Tos gulbės globojo žmones.

Viena ryta kažkas pašovė gulbiną ir jis mirė.

Likusi viena, gulbė ilgai buvo toje vietoje, kur žuvo gulbinas, paskui pakilo aukštyn į dangų ir padariusi mirties kilpą, suglaudė sparnus ir krito ant akmenų krūvos.

Krisdama ji dar kartą skaudžiai suklykė.

Žmonės, matę šią sceną, negalėjo sulaikyti ašarų…

Supranti, žmones verkė, o dabar pati spręsk, ar tai buvo meilė?”

“Atleisk, Andriau!”-tariau aš.

“Aš suprantu tai, bet atsakymą paskysiu vėliau. Tu neįsižeisi?” -paklausiau jo ir prisiglaudžiau prie peties.

“Žinoma, ne”- tarė jis.

Tą vakarą aš buvau pati laimingiausia.

“Na” -pasakiau aš ir pravirkau.”Tu, aišku, nesuprasi mano ašarų…”

O po Naujų metų mūsų draugystė dar labiau sustiprėjo.

Mergaitės man pavydėjo, sakė jog esu pati laimingiausia pasaulyje.

Tuo tikėjau, bet laimė, deja, buvo neilga.

Mes su Andriumi buvome vieno draugo vardadienyje ir grįžome vėlai.

Prie durų sustojome.

Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane.

Staiga paklausė: “Saule, galima tave pabučiuoti?”.

Aš stovėjau ir žiūrėjau.

Jis apkabino mane ir karštai pabučiavo.

Sekančią dieną jo nebuvo mokykloje.

Aš pradėjau nerimauti.

Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakęs man, neateitų į mokyklą.

Aš nekantriai laukiau pamokų galo.

Tuojau po pamokų nubėgau pas Andriu, duris atidarė mama.

Pamačiau, kad jos akys raudonos nuo ašarų.

Pamačiusi mane ji nusuko akis į šalį.

“Kas nors atsitiko Andriui?” - paklausiau aš.

“Nieko, mergaite ,nieko. Gal viskas bus gerai. Jis ligoninėje.”.

“Ką?” - sušukau aš.

“Vakare jis jautėsi gerai, o šiandien blogai…”- sušnibždėjo mama ir pravirko.

Truputi nusiraminusi ji pasakė:

“Pirmadienį jį rado gatvėje… Pas jį 5-kios žaizdos”.

“Kaip? Kada? Už ką jį taip? Ne! Ne! Tai netiesa… Nesąmonė! Jis turbūt be sąmonės, o jeigu?” -staiga blogai pagalvojau.

” O, kokia aš kvaile. Ką aš galvoju? Ne, viskas bus gerai. Bet ką? Už ką jį taip?…”

Nepastebėjau, kaip atsiradau namuose.

Kritau į lova ir gulėjau beveik be sąmonės.

Paskui išgirdau skambuti ir mamos žodžius:

“Užeikite, prašau, ji namie”.

Kažkas pravėrė mano kambario duris.

Aš atsikeliau ir pamačiau stovinčia Andriaus motina.

Pabalusi kaip drobė ji laikė durų rankeną.

“Kas nors Andriui?” -paklausiau aš.

“Jam blogai? Sakykit gi pagaliau”.

“Nusiramink, Saule, liaukis. Aš atėjau tavęs. Jam blogai, jis nori pamatyti tave”.

“Ne, ne…” -vėl sušukau.

Neprisimenu kaip įpuoliau į palatą.

Jis gulėjo.

Akys sublizgėjo kai pamatė mane.

“Saule, mieloji Saule…” -sušnibždėjo jis suskilusiomis lupomis.

Aš negalėjau susilaikyti…

“Neverk, kvailute. Štai, matai kaip viskas išėjo… Man beliko gyventi suskaičiuotos valandos, o gal ir minutes.Ir todėl aš noriu būti tik su tavimi…”.

“Ką tu kalbi? Nusiramink, tu nemirsi, tu gyvensi! Mes busime kaip visada…

Kartu.

Aš negaliu be tavęs.

Kaip man tada be tavęs?”.

Jis tyliai klausėsi manęs ir bučiavo man delnus.

“Saule, mieloji Saule, aš taip pat… Kad būtume visą laiką!”.

Jam ant kaktos išsiveržė maži rasos lašeliai.

“Saule, štai, paimk” -sukaupęs paskutines jėgas jis ištiesė man lapelį popieriaus.

“Tai paskutinis mano laiškelis. Man neužteks laiko pasakyti tau viską”.

Mano kūnu prabėgo šiurpas ir išpylė prakaitas.

“Andriau” –sušnibždėjau aš. “Tu gyvensi, gyvensi!”.

Sunkiai kvėpuodamas jis sušnibždėjo:

“Brangioji Saule, pabučiuok mane… Pabučiuok mane… Karštai paskutini kartą… Saule…!”

Aš pasilenkiau bučiuoti, ašaros nesulaikomai riedėjo skruostais, dar karta pabučiavau į lupas ir tuo tarpu jis neteko sąmonės.

“Kas? Už ką?” -klausinėjau aš nesusigaudydama.

Mano skruostais dar labiau ėmė ristis ašaros.

Staiga atėjo gydytojas, paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti mane tolyn nuo Andriaus.

“Išgelbėkit! Išgelbėkit jį!” -šaukiau aš ir staiga pamačiau, kaip Andrius miršta su šypsena veide.

“Andriau!” -sušukau aš, bet jis jau nebegirdėjo mano balso…

Amžinai užmerkė savo mėlynas akis, kurias aš taip mylėjau, bet ir netekau.

Andrių laidojo po trijų dienu po jo mirties.

Tas dienas aš vaikščiojau kaip ligonė.

Prieš pat laidotuves nuėjau į parduotuve ir nupirkau puokšte baltu vestuvinių gėlių.

Tai buvo paskutinė dovana mano Andriui.

Priėjau prie jo namo. Viduje buvo labai daug žmonių.

Aš prasiveržiau pro juos ir priėjau prie karsto.

Jis gulėjo lyg miegodamas.

Man atrodė, kad jis tuoj atsikels ir pasakys:

“Labas, Saule!”.

Kaip sapne aš priėjau prie karsto ir padėjau gėles.

Staiga pamačiau jo motiną.

Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį paklaikusiu žvilgsniu, žiūrėjo nenuleisdama akių, lyg norėdama visam laikui įsiminti jo veido bruožus.

Jinai stovėjo išbalusi, akys išverktos, lupos kažką šnibždėjo.

Plaukai per šias kelias dienas pasidabino baltai.

Staiga užgrojo šiurpus laidotuvių maršas.

Visi išėjo.

Priekyje nešė gėles, vainikus, paskui…

Paskui Andriaus karstą ėjau aš.

Priešakyje mačiau tik karstą, kurį nešė klasiokai.

Sustojo prie duobės, paskutines minutes ir aš niekados nebepamatysiu Andriaus…

Paskui karstą ėmė leisti į duobę.

“Palikit jį! Jis tuoj pabus…” -šaukiau aš.

Mano žvilgsnis susitiko su motinos žvilgsniu.

Ji žiūrėjo į mane ir kaip išprotėjusi puolė prie duobes.

“Sūnau! Sūnau! Neišeik iš namų! Pasilik su mumis!”.

Ji ištiesė rankas į jį lyg norėdama pakelti jį iš karsto, su kuriomis ji Andrių augino, nešiojo, supo dar visai mažą.

O dabar…

Dabar siaubas, jis guli karste.

Prie jos priėjo vyriškis ir paėmė ją už rankų.

Aš jį pažinau, tai buvo jo tėvas.

Jis vedė, o ji šaukė lyg kiek galėdama.

Nuo jos riksmo vos neplyšo širdis.

Aš puoliau prie duobės, bet mane atitraukė.

Vietoj duobės, į kurią įleido mano Andriu, liko tik mažas kauburėlis smėlio, o ant viršaus padėtos mano gėlės.

Visi pamažu išsiskirstė.

Negalėjau pagalvoti, kad daugiau niekada nebepamatysiu jo…

Ir tada prisiminiau jo laišką.

“Bet tu ji perskaityk pati, nes man labai sunku…”.

” Mieloji, brangioji Saule!

Tu žinai kaip aš tave myliu.

Tu mano gyvenimo žaizdelė.

Man labai sunku mirti, nes aš žinau, kad TU…

TU, Saule, myli mane. Mieloji Saule, aš prašau tavęs, vardan mūsų draugystes, buk rami.

Man atrodo, tu, Saule, mano prašymą išpildysi.

Kaip aš norėčiau visą laiką būti šalia tavęs, bet, deja, deja tu supranti…

Tik tu neverk, negalvok apie nieką.

Mano mintys bus su tavimi iki paskutinės valandos.

Galvok apie mane, kaip galvojai apie gyvą, sunku…

Oi sunku tave palikti, Saule, žinant, kad tu gyveni ir myli mane.

Jeigu aš galėčiau gyventi!

Och jeigu…!

Baigiu rašyti, nes jaučiu, artinasi ta paskutinė gyvenimo valanda.

Nepamiršk Saule mano mėlynų akių, kurios tave taip mylėjo…

Ir dar nepamiršk legendos apie gulbes.

Lik sveika, mieloji Saule.

Prisimink mane, Tavo Andrius.”

Aš tylėjau, padaviau laišką, vos sulaikydamas ašaras.

Dabar aš supratau kas yra meilė.

Ir štai, išleistuvių vakaras, o jo nėra…

Nėra kartu su ja.

Staiga ji pakėlė akis, pilnas ašarų.

Jos mėlynos akys buvo užtvindytos skausmu, ji pagriebė laišką ir išlėkė į lauką.

Aš puoliau vytis.

Kai išbėgau, ji jau buvo už kampo…

Ir staiga…

Aš išgirdau čaižų stabdžių cypimą.

Kai pribėgau prie kampo, pamačiau šiurpu vaizdą:

Saulė gulėjo po mašinos ratais, kaip paukštis balta suknele, kuri primine gulbę.

Rankoje ji laike lapelį…

Tai laiškas.

Staiga atsimerkė akys ir ji sušnibždėjo:

“Štai, aš su tavimi visados busiu, Andriau”.

Subėgo žmonės, atvažiavo greitoji pagalba.

Gydytojas apžiūrėjo mergaitę ir tarė:

“Staigi mirtis”.

Ir dar šitoji baltoji gulbė žuvo pačiame žydėjime, staiga nuvyto jos besiskleidžiantis pumpuras.

Aš vėl pažvelgiau į Saulę.

Ji gulėjo pasruvusi kraujuose, o pro šypsenos pravertas lupas matėsi baltučiai dantys.

Rankoje kietai suspaudusi ji laikė laišką.

Aš dar karta perskaičiau tą eilute, kuri labiausiai matėsi:

“…Nepamiršk legendos apie gulbes.

Lik sveika, mieloji Saule!

Prisimink mane, Tavo Andrius.”

Tegul niekados neišblės Saulės ir Andriaus meilė!

Šią istoriją perskaičius aš verkiau,o kaip jūs?

 

Rodyk draugams