BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

SpyGleA’s mintys

Tuščias bejausmis kūnas, be jausmų, be skausmo, tik su daug daug minčių..

Kurios neturi pabaigos..

Jos visos sunkios, verksmingos, linksmos ir visokios kitokios..

Kiekviena turi pavadinimą, kurių šiame pasaulyje yra begalė..

Kiekvienas mes kažką vadiname skirtingai..

Kiekvienas mes mąstome skirtingai, dėl to kartais įžeisdami kitą, kuris mąsto vėl kitaip…

Ir taip vos ne kiekvieną dieną..

Mes šiame minčių sukūryje sukames kaip atrakcijonų parkę, tik ten visada būna linksma…

Ten mes visada būname su gerais draugais, mylimais žmonėmis..

O su kuo mintyse?

Ten skendime vieni vieni kažką planuojame, vieni apie kažką svajojame..

Juose visada vieni..

Tik kartais..

Tose mintyse būna mylimas žmogus, geri draugai..

Taip vadinamos geros ir džiugios mintys..

O kaip vadinamos blogos ir liūdnos mintys?

Kodėl mes galvojame vienaip, o sakome kitaip?

Kodėl su savo pasakytais žodžiais skaudiname žmones?

Kodėl vieną akimirką pasakyti žodžiai suvirpina širdį, o kitą akimirka jie visus jausmus ir mintis sujaukia..

Ak kiek daug tų kodėl?

Jų visur pilna..

Jų begalė..

O ar negalėtų būti tiek pat laimės, meilės, šypsenų ir džiaugsmo?

Kodėl mes visi paniurę ir kodėl žmonės taip kreivai žiūri į laimingą žmogų?

Bet kai žmogus verkia jiems tai atrodo įprasta?

Kodėl yra taip, o ne atvirkščiai?

 Ar yra pasaulyje tokia vieta kur visi šypsosi, visi myli?

Kur niekas neskaudina?

Kur žmonės neverkia?

 Kodėl visi gyvena sekančia diena?

 Kodėl visi džiaugiasi kai baigiasi diena?

Atrodo, kad tada įvyks stebuklas?

 Kodėl dabar visi nori naujų metų?

 Kodėl?

 Ar aš tokia keista, kad nenoriu naujų metų?

 Ar aš čia viena tokia kuri džiaugiasi kiekviena šio gyvenimo diena, kad ir kokia ji bloga beatrodytų..

Ji juk visada būna nuostabi..

Vien tuo nuostabi, kad ji prasidėjo jau nekalbu apie orą, man, kad ir lyja yra džiugu..

Kodėl visi turi būti surūgę dėl to, kad kažką skaudą?

 Kad bloga nuotaika dėl to reikia nesišypsoti ir ant kitų išsilieti?

Man irgi būna blogai, bet aš šypsausi.

Aš juokiuosi nors ir širdis verkia iš skausmo..

Aš verkiu su žmogumi kuriam liūdna nors viduje galbūt tada būnu labai laiminga..

Argi ne toks turetų būti tikrai draugiškas, tolerantiškas ir visaip kitaip gražiai vadinamas žmogus.. ?

Toks mano supratimas apie tikrą draugą..

Apie žmogų kuris turėtų būti mano draugu..

 Kuris padėtų net neprašytas, paguostu man dar neverkiant, apkabintų neklausias..

Jis ar ji turėtų būti būtent toks, kad aš jį, ją labai vertinčiau..

Deja tokio žmogaus nesutikau dar kol kas ne..

Bet radau puikių draugių, kurios atitinka šitai..

Bent dažniausiai..

 Ne visada, bet dažniausiai dėl to aš esu laiminga..

 Bet čia yra labai maža mažuma žmonių, kurie yra tokie..

 Tokie kokius aš noriu pažinti..

Tokius kuriuos aš nuoširdžiai vadinu draugais..

 Vadinu tikrais draugais ir nenoriu jų prarasti..

 Kiekvienas turėtume mokėti atleisti, nes ir patys esame ne angelai ir padarome tikrai daug klaidų.. Gyvenimas tam ir yra, kad darytume klaidas, paskui jas taisytume ir iš jų mokytumėmės toks yra gyvenimas..

Ir jo neverta prarasti..

Nei savo noru ir tuo labiau kažkieno kito pagalba…

 Čia ne pagalba..

Čia blogis kuris visada supa mus, tiksliau mes supame jį..

O gal tiesiog verčiau, kad ir kokia būtų bloga diena nusišypsoti, bent vieną kartą nusijuokti ir tada galbūt po kažkiek laiko tai pradėsite daryti dažniau va tada gyvenimas taps tikrai gražesnis..

Tai aš žinau ir teigiu drąsiai..

Pati taip padariau..

Tik manęs niekas to nemokė kaip tai reikia daryti..

 Tai sugalvojau pati..

Tik keletą žmonių patarė dažniau šypsotis..

Už tai aš jiems tariu didelį ačiū..

Linksmų jums visiems švenčių ir tausokite kiekvieną dieną..

Per ją bent kartą nusijuokdami ir nusišypsodami.. 

Rodyk draugams