BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

SpyGleA’s mintys

Iškvėpiu ir paleidžiu. Ir taip gera, tarsi pati save naujai būčiau atradusi…

Visi šie mokslo metai tokie pilni atradimų, kad net kvapą gniaužia… Nemažai žmonių sakė, kad labai pasikeičiau. Žinau, ir man dėl to taip gera…

Visa tai, ką jau darau net 170 dienų, jaučiu, matau ir tikrai žinau, eina tik geryn, taip gerą jausti tobulėjimą, su kuriuo vis labiau augu vidumi…

Šiandien išgirdau keletą tokių dalykų, kurie taip paglostė širdį, o vienas iš jų net leido susimąstyti…

” Kiekvieną kartą kuomet tu pasiduoti, nes manai, jog suklysi - tu prarandi išminties pamoką. “

Tie rytiniai sparnai ir neapsakoma tyla, taip nuostabiai nudažo dieną, jog kuomet sugrįžtu jaučiuosi tebeskrendanti, o kuomet einu jaučiuosi taip, tarsi šokčiau…

Ooo… Koks man gražus valsas arba tango… Kažkas fantastiško, kiekvieną kartą juos matydama užsimanau ir aš taip šokti, juk tai ne tik nepakartojamas tarpusavio dviejų žmonių bendravimas, tačiau ir skrydis…

Mano dienų mozaikos tokios painios, juose tiek daug visko, jog be galo sunku visa tai išreikšti žodžiais…

Ar kada nors susimąstei kodėl sniegas žiba? Šiandien gavau tokį klausimą ir supratau, kad tas mažas žmogutis dar moka pasaulį matyti kitokį…

Kodėl žmonės neuždavinėja tokių klausimų kaip “Mažasis princas”?  Šiandien R. Lukšio šios knygos skaitymo valanda man buvo be galo reikalinga ir džiaugiuosi, jog pats gyvenimas man tai siunčia…

Supratau, kad gaudynės su vėju yra be galo svarbu man ir jog tai turi didžiulę prasmę… Pats gyvenimas man atskleidė, kur turiu ieškoti to, ko tikrai tikiu, man prireiks…

Žali namai su sniego kalnu ant stogo, rūkstantys kaminai, šiluma, snaigės krintančio į veidą, atskleista paslaptis su įkvėpiančia istorija, sniego angelas, arbatos gėrimas lauke, vaikščiojimas ant ledo, šypsenos, virpulys viduje… Ir dar, dar visko tiek daug… Tai mano dienų mozaikos ir jos tokios nuostabios, tokios nepakartojamas, kad kiekvieną rytą pabudusi iš pasakiško miego, taip ir noriu kurti tą dieną, tarsi kokią nors pasaką…

“Galima matyti tik širdimi. Svarbiausi dalykai akimis nematomi.”

Kaip, kad sakė lapinas: nepamiršk šios tiesos, bei to, kad:

“Tampi amžinai atsakingas už tą, ką prisijaukini.”

Linkiu ir sau to niekuomet nepamišti, nes aš tikrai visiškai netrokštu būti ta keista suaugele matančia tik skrybėlę…:)

Labos nakties, mielieji,

Viktorija

Rodyk draugams