Justinas Marcinkevičius

Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.

Netikėtai abejot imu,

Ar dar verta, ar iš tikro verta

Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė Žemėje,

žolėj ir žmoguje!

Niekas niekam nieko nepavydi,

Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,

O visi- su saulė artimi.

Niekada žmogus nebuvo mažas,

Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,

Prijaukintos tupia į rankas.

Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,

Kas už mintį atsakingas? Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,

Peraugę į didmiesčių gatves!

Pažiūrėkit- Jau, atrodo, švinta,

O kažkas dar ieško pats savęs.

Patiko (0)

Rodyk draugams