BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

SpyGleA’s mintys

Žvaigždėtojo rugpjūčio rojus!

Viktorija ● 2009-08-28

Įsipylusi kakavos paleidžiu savąją svajonę skristi, kur ji nuskris dar tiksliai nežinau, tačiau jaučiu, jog tai bus nuostabu.. Labai norėjau ramybės ir tylos, savęs pačios, pasimatymo su savimi ir kas nuostabiausia visą tai gavau. Tam turėjau net devynias dienas…Ar buvai kada nors rojuje? Aš buvau!

Atvykusi, pirmuosius žingsnius žengiau taip nedrąsiais tarsi mažasis vaikelis eidamas į pirmąją savo rugsėjo šventę, tačiau kartu viduje be galo laiminga. Jaučiau, kad čia viskas kitaip, kad čia aš pati greitai būsiu kitokia..

Šlamantys beržai ir pušys bei didžiulio ežero raibuliavimas tiesiog užbūrė ir kaip jau minėjau rodėsi, kad esi rojuje.. Atskirtas nuo tos purvinos, kas žingsnį bjaurių žodžių palydimos visuomenės, kurioje kaip bebūtų keistą greitai jau gyvensi aštuonioliktus savo gyvenimo metus.. O ten, toli nuo namų, nuo tos keistosios visuomenės, kuri deja, o gal greičiau beje labai dažnai atrodo kokčiai bjauri, tu turi galimybę prisiliesti prie gamtos, išpildyti savo svajones ir tiesiog skristi, kad pirmai pradžiai ir į vandenį..

Nuostabus jausmas, kuomet saulės įkaitintas oras alsuoja paslaptimi ir tiesiog jauti, kad tuoj tuoj tai susprogs.. Ir sprogsta, o tavo kūnas panerdamas po vandeniu tiesiog sustabdo laiką ir tu kiekviena ląstele jauti vandens prisilietimą prie odos, tavo kūną apgaubia vėsus ežero vanduo ir tuo metu nejauti nieko kito kaip tik savo kūną, tokį mažytį palyginus su ežeru į kurį tik ką jį panardinai..

O prisiglaudus prie medžio tiesiog žiūrėti į rytmečio saulės nutvieksta, iš miegų besikeliantį ežerą nėra nieko geriau, toks vaizdas skirtas tik keletui akių, tik tiems kurie supranta, kurie jaučia ir net didžiausias menininkas nesugebėtų to atvaizduoti savo drobėje, nes tai tiesiog jausmas..

Jausmas kuomet sėdėdama prie ežero tu groji raidėmis, taip paprastai paleidi jas į dažnam paranoją keliantį baltą lapą, kuris kelioms akimirkoms praėjus tampa primargintas raidžių, kuri kiekviena su savo jausmu, su savo išgyvenimu ir visas lapas tampa toks mielai pilkas širdžiai, nes tikrieji menininkai kuria pieštuku..

O ankstus rytmetinis kėlimasis pažadina ne tik tavo kūną, bet ir vidų, o su kiekviena diena tu jautiesi vis labiau paaugęs. Paprasta mankšta suteikia tiek vidinės ramybės ir kartu laimės bei meilės, kad tiesiog eini ir šypsaisi, nes kažką kitaip nesinori daryti. Stebi aplinkui tave esančius žmones ir galbūt vieną iš pirmųjų kartų tu nesijauti vienišas ar bent jau tikrai tvirtai jauti, jog esi suprastas, kad ir be žodžiu ir priimamas toks koks esi..

Filmo žiūrėjimas tarp daugybės žmonių iš pradžių atrodo toks siaubingai nemalonus, tačiau vėliau tu tiesiog supranti, kad tai buvo tavo vidinio proto nusistatymas ir nieko daugiau, o jį pašalinus visas vidus atsipalaiduoja ir pirmą kartą jautiesi taip nuostabiai būdamas tarp tiek daug žmonių.

O kiekvienas žodis, įkvėpimas ar iškvėpimas tą erdvę daro tokią savitą, tačiau kažkodėl nuo per daug daugelio skleidžiamų žodžių tu nori atsiriboti, nori ramybės ir tylos, kurią gali rasti naktį, kuomet už lango gyvenimo pasaką seka vėjas, o rugpjūčio žvaigždėtas dangus suspindi kas minute vis kitokiu atspalviu, o žvaigždžių vėsa tavo krutinę užlieja neapsakomu jausmu, kuomet jautiesi mažytis, galbūt ir nesuprastas toje visuomenėje į kurią žinai, jog jau už keleto valandų tau teks grįžti.. Ir kažkaip netikėtai atsiranda baimė, susikaustymas, tačiau kartu ir kažkokia didžiulė stiprybė viduje. Tu jauti kaip pasikeitei ir dar labiau jauti, kad nori vis labiau keistis, pagaliau turėjai dar vieną didžiulę dovaną prisiliesti prie pačios savęs ir tas prisilietimas taip nudilgino, jog kol kas atvėrė tik mažytį langelį į tavąjį vidų, bet tu nori jį vis labiau plėsti ir todėl žinai, kad taip lengvai niekam nepasiduosi..

Ir tiki, jog stiprybę padės išsaugoti dainos prie laužo ir tavo pačios kūrybą, nes tik kurdamas tu gali išsilaisvinti iš tave varžančių gniaužtų ir nesvarbu kas ką sako apie tavo kūrybą, ji pirmiausiai yra tau, ji yra apie tave ir tavo jausmus ir tik tavo pasirinkimas ar ją rodyti kažkam ar ne..

Blogų pasirinkimų ir kelių nėra. Yra tik netinkamas mąstymas ir jausmų neturėjimas..

Kad ir kas benutiktų pasikliauk savo širdimi, nes ji vienintelė, kad ir kokia mažytė bebūtų tave supras ir paguos, neleisk jai sušalti dainuok ir džiaukis šiuo momentu, nes kaip anglai sako šis momentas yra dovana (present moment).

P.s. Visą tai sunku išreikšti keliais žodžiais, tiesiog tai turi pajausti ir išsaugoti, kad tuo galėtumei gyventi.O aš tenoriu tikėti, kad man tikrai pavyks išsaugoti bent jau šitai, juk kažkada turiu išmokti saugoti ne tiktai tai kas nevertinga, bet ir tai kas itin svarbu..


Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "Žvaigždėtojo rugpjūčio rojus!"

Rašyti komentarą